Vienas pirmųjų mano prisiminimų – kai aš buvau ketverių metų, vaistinėje su tėčiu. Pamenu save godžiai apžiūrinėjančią saldainių eilutes prie kasos, kai žvilgsnis pagavo mano mėgstamiausių saldainių pakuotę ir aš paprašiau tėčio vieną nupirkti. Nepamenu priežasties, bet tuo metu jis atsakė, kad negalima. Aš vis tiek užsispyriau gauti norimą saldainį. Aišku, kitas mano veiksmas buvo susikišti jį į žalių velvetinių kelnių klešnę ir iššlubčioti iš vaistinės paskui tėtį.

Jei jums įdomu, kuo baigėsi ši istorija, tai einant link automobilio tėtis pastebėjo mano keistą pingvino eiseną, atrado saldainių pakuotę ir ją grąžino vaistininkei. Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai aš pasiėmiau kažką, kas man nepriklauso, bet tai nebuvo paskutinis kartas, kai aš labai norėjau turėti tai, kas nebuvo mano. Kai kurie žmonės labiau nei kiti ištveria nepalankias sąlygas, likusieji užsispyrusiai siekia norimo tikslo. Aš priklausau pastarajai kategorijai visose gyvenimo srityse – net tikėjime.

Kai manau, kad padariau didelę pažangą šioje srityje, aš ir toliau susiduriu su iššūkiu atsilaikyti prieš norimus dalykus pagal didesnį Dievo planą. Visai neseniai patyriau iššūkį labiau pasitikėti žmonėmis, o ne Dievu savo gyvenime. Prarasti draugus, kitus svarbius asmenis ar šeimą visada skaudu, bet kartais netekti ateities, sukurtos savo galvoje, gali būti net skaudžiau. Mes dažnai pasičiumpame žmones, idėjas ar daiktus, kurie nebūtinai mums skirti, bet labai pageidaujam juos turėti. Jie mus laikinai padaro laimingus, o jei mums nepavyksta įgyti tų žmonių ar daiktų, kas mus iškart patenkintų, lengva sutelkti dėmesį į tuštumą, kurią šie praradimai palieka.

Kai grumiuosi su ta ,,tuštuma“ savo gyvenime, aš giliai širdyje suprantu, kad iš tikrųjų nenoriu, ko manau norinti, jei Dievas man to nelinki. Mes galime tik pagriebti dalykus, kurie manome, kad mums tiks, bet galiausiai negalime priversti nutikti nieko, kas nepatenka į Dievo planą. Jei mes reikalaujame trumpalaikių norų išsipildymo, rizikuojame ilgalaikiu nelaimingumu, nes prisirišame prie dalykų, mums neskirtų. Visai įmanoma, kad praleidžiame dalykus,  kurie mums skirti, nors ir neatrodo taip patraukliai.

Ar visiems patinka saldainiai? Negi? (Gerai, daugumai patinka). Ar vaikas valgytų saldumynus ryte, dieną ir vakare, jei jų tėvai nesiūlytų sveiko maisto? Žinoma. Bet tai būtų kenksminga vaiko sveikatai ir gerovei. Jam pritrūktų augimui reikalingų maistinių medžiagų. Dievas yra tėvas, o mes esam užsispyrę vaikai, kurie dažnai teikia pirmenybę beverčiam saldainiukui, o ne maitinančiam maistui, nes norime savo troškimus pasotinti akimirksniu, o ne Dievo laiku. Mes nenorime laukti to, kas mums gerai, geriau turėti dabar. Tačiau toks mąstymas turėtų būti perkeistas, nes dalykai, kuriuos Dievas mums yra paruošęs, patenkins mūsų ypatingus norus tokiais būdais, kurių mes net negalime įsivaizduoti.

Jei jūs kažko tvirtai laikotės ir tai išlaikyti reikalauja daug pastangų arba liūdite dėl nepavykusių santykių ar svajonės, norėčiau, kad išgirstumėt – tai niekada nebuvo jūsų. Tai nereiškia, kad asmuo ar tikslas buvo blogi, bet jūs pralaimėjote, nes tai niekada nebuvo jūsų. Dievas veikia mūsų gerovei mūsų pasirinkimuose, bet kai mes neteisingai pasirenkame, Jis paprastai tam tikru būdu tai ištaiso, atitraukdamas iš mūsų gyvenimo žmones ir dalykus. Šie maži (ar dideli) praradimai visada skaudūs, bet jei mes pasitikime Asmeniu, kuris mus pažįsta geriau nei mes save, Jis praradimus pakeis puikiais dalykais: ,,Ir mes žinome, kad visuose dalykuose Dievas dirba gėriui tų, kurie Jį myli“ (Romans 8:28).

Pamiršk savo praradimus ir pasitikėk Dievo planais, nes ,,yra daug geresnių dalykų ateityje nei bet kuris iš praėjusių“ (C.S.Lewis).

O vaikučiams – vogti blogai.

Lindsey Todd

Versta iš: https://chastity.com/2019/02/never-mine-to-begin-with/