Gintarė Krutinytė

Aš Gintarė Krutinytė, socialinėje erdvėje geriau atpažįstama kaip Rugpjūtis. Šitam gražiam pasauly gyvenu jau 23-ius metus. Tuo gyvenimu džiaugiuosi VDU studijuodama viešąją komunikaciją ir katalikų teologiją, dirbdama, mažiausiai kartą per mėnesį keliaudama, savanoriaudama, o, svarbiausia, kiekviename žingsnyje vis iš naujo mokydamasi mylėti.

Labai gerai atsimenu, kaip dar būdama paauglė, žiūrėdama televizorių, ekrano apačioje pamačiau skelbimą. Labai trumpą ir aiškų: „VYRAS MOTERS. +3706***“. Taip pat gerai atsimenu, kaip dešimtoje klasėje pas mus į mokyklą atėjo lytinis švietimas. Susisodino skaitykloje, vyresnė moteris papasakojo mums apie lytiškai plintančias ligas ir savo paskaitą baigusi žodžiais: „Vis tiek jūs visi jau viską čia darot, tai bent užsidėkit prezervatyvą“, išėjo. Išėjo palikusi mane nustebusiame dairymesi į klasiokus keliant klausimą: „Rimtai visi čia viską daro??? Tai aš kažkur vėluoju?!“. Nei apie įsimylėjimą, nei apie tai, kuo jis skiriasi nuo meilės, o juo labiau apie tai, kad meilė yra, mokykloje su manimi nešnekėjo. Gal tik per lietuvių kalbos pamokas. Bet niekas neperspėjo, kad pirmą kartą apsikabinus atrodys, kad MYLIU. O išsiskyrus LABAI SKAUDĖS. Niekas nepasakė, kad tą skausmą galiu reguliuoti išmokdama DRAUGAUTI lėtai. Niekas nesakė, kad bučiuotis nereikia išmokti. Ir kad šituose reikaluose nėra kur pavėluoti. Ir kad jei 17-os dar neturėjai vaikino, tai viskas su tavimi gerai! Todėl gyvenime klydau. Ir iššvaisčiau daug laiko atsakymų ieškodama pati. Iššvaisčiau ne tik laiko, bet ir širdies. Galiausiai pamačiau save veidrodyje su trumpu sijonu, iki galo suveržta liemenėle ir išstatytom lūpom. Šitokį atsakymą į klausimą: „Ką padaryti, kad mane mylėtų?“, man davė internetas.
Šiandien žinau, kad su visa šita istorija kažkas ne taip. Todėl noriu apie tai kalbėtis. Balsu ir raštu. Kad nepamirštumėm: MEILĖ YRA. Ir ta meilė tokia, prieš kurią nereikia maivytis ir kurios nereikia bijoti.