2018 m. birželio mėnesį baigiau Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir įgijau medicinos magistro laipsnį bei gydytojo kvalifikaciją. Šią džiaugsmingą dieną kartu su dar 300 kursiokų kartojome Hipokrato priesaikos žodžius. Šią iškilmingą priesaiką bent kartą gyvenime ištaria viso pasaulio medikai. Asmeniškai man įdomiausiai skamba pati pirmoji jos dalis: „Visas mano gyvenimas tebūnie skirtas tarnauti žmonijai. Saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą.“ Vien iš šių dviejų priesaikos sakinių galėtum parašyti daugybę knygų, tačiau aš pabandysiu kiek aptarti vienintelę vietą, kuri skelbia, jog mes, medikai, saugosime žmogaus gyvybę nuo pat jos pradėjimo. Atrodo viskas labai paprasta ir aišku, bet taip nėra. Pasaulis, kuriam priklauso ir medikai, skirtingai supranta sąvoką „gyvybės pradėjimas“. Kiek patikslinsiu – nesutariame, nuo kada žmogiška gyvybė yra žmogus. Skamba kiek paradoksaliai, tiesa? Tai ir kviečiu jus šiandien apmąstyti.
Medicinos sritis, kuri tyrinėja lytinių ląstelių kilmę, vystymąsi, apvaisinimą, embriono ir vaisiaus raidą, vadinama embriologija. Pasigilinę, sužinotume daugybę paslapčių, kurios slypi mūsų kūnuose ir mūsų pačių prasidėjime. Moteriška lytinė ląstelė vadinama kiaušialąste. Vyriška – spermatozoidu. Abi šios ląstelės savyje saugo genetinę informaciją chromosomose (ląstelės branduolio dalis, sudaryta iš DNR ir histonų). Chromosomose yra visų mūsų genai, kurie nulemia kiekvieną mūsų požymį. Žmogaus chromosomose yra apie 25 tūkst. genų. Kiekviena žmogaus ląstelė turi po 46 chromosomas (jeigu nėra genetinių nukrypimų, ligų) ir taip išlieka visą gyvenimą.
Spermatozoidas turi 23 chromosomas. Kiaušialąstė – 23. Matematika paprasta – kad gautume žmogaus chromosomų skaičių (kiekvienai gyvai būtybei chromosomų, genų skaičius yra savitas), turime atlikti sudėties veiksmą: kiaušialąstė plius spermatozoidas. Šiam procesui įvardinti yra ir speciali sąvoka – apvaisinimas. Dar kitaip tariant, tai yra lytinių ląstelių susiliejimas. Pagaliau ir priartėjome prie esminio momento. Susiliejus spermatozoidui ir kiaušialąstei, jų chromosomos irgi susijungia ir sudaro visiškai naują, unikalų, niekada pasaulio istorijoje dar nebuvusį ir niekada negalėsiantį pasikartoti 46 chromosomų rinkinį. Šioje vienoje ląstelėje, kuri vadinama zigota, telpa visi mūsų genai ir yra „surašyta“ visa informacija apie mus – lytis, ūgis, plaukų spalva, akių spalva, veidas su visais savo bruožais, mūsų talentai ir daugybė kitų požymių. Esminio pokyčio jau nebebus, viskas yra nulemta.
Šiandienos mokslas neginčijamai įrodo, jog žmogiška gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento. Nuo zigotos susidarymo iki 8 savaitės ji vadinama embrionu, o iki gimimo – vaisiumi. Spermatozoidas ir kiaušialąstė negali būti laikoma žmogiška gyvybe, nes kol neįvyko susiliejimas, jos tėra tik konkretaus asmens lytinės ląstelės ir net suteikus joms tobuliausias sąlygas gyventi, galiausiai jos vis tiek numirs, taip ir niekuo netapę. Jos tėra galima priežastis naujai žmogiškai gyvybei atsirasti. Priešingai yra su šių dviejų ląstelių susitikimo rezultatu – zigota. Esant tinkamoms sąlygoms, iš jos išsivystys žmogus su visiškai tuo pačiu genų rinkiniu, kokį turėjo nuo pirmos prasidėjimo akimirkos. Šiai naujai prasidėjusiai gyvybei reikia šilumos, deguonies ir maisto medžiagų. Man yra 27-eri metai ir kad tęstųsi mano biologinė gyvybė man reikia visiškai to paties.
Pabaigai dar keletas biologinių argumentų, kodėl ką tik prasidėjusią gyvybę turėtume laikyti nauja žmogiška gyvybe – žmogumi. Embrionas yra gyvas, atskiras, savarankiškas organizmas. Jis turi unikalų genų rinkinį, kuris skiriasi nuo motinos ir tėvo ląstelių genų rinkinių. Embrionas pats auga ir vystosi, o nėra vystomas. Jo organizmas tikslingai ir aktyviai pats vadovauja savo augimui ir vystymuisi.
Nuo trečios vystymosi savaitės pabaigos pradeda plakti embriono širdis. Embriono (vėliau vaisiaus) kraujas niekada nesimaišo su motinos krauju. Specialiose struktūrose, kuriose susitinka embriono ir motinos kraujagyslės, gali vykti dujų, maisto medžiagų, metabolitų apykaita, tačiau visada išlaikomas barjeras tarp šių dviejų, skirtingų organizmų kraujotakos sistemų. Tad neteisinga teigti, kad embrionas ar vaisius yra motinos kūno dalis, tai būtų mokslinė klaida.
Iš esmės, kalbėdami apie žmogiškos gyvybės prasidėjimo problemą, susiduriame ne su biologinio gyvybės klausimo kliūtimi, bet su moralinio ir teisinio žmogiškos gyvybės klausimo kliūtimi: nuo kada žmogiška gyvybė laikoma asmeniu? Kas mane padaro asmeniu? Ar tik asmuo gali turėti teises? Ir kodėl embrionas/vaisius negali būti asmeniu? Ar tik todėl, kad DAR nemąsto, nesuvokia savęs? Tada kaip yra su žmonėmis, kurie yra komoje? Kiekvienas pasistenkime kritiškai apmąstyti šiuos klausimus ir linkiu visada ieškoti gilių ir tikrų atsakymų, nepasitenkinti „paviršiumi“.
Andrius Kotkis
Šaltiniai:
- Žmogaus histologija: bendrasis vadovėlis / Albertas Vitkus, Kęstutis Baltrušaitis, Angelija Valančiūtė, Aleksandras Vitkus, Janina Žukienė; [recenzentai: Rimantas Jankauskas, Antanas Padaiga]. Kaunas: KMU Spaudos ir leidybos centro leidykla, 2003. 465, [1] p.: iliustr.
- Medicina, etika ir teisė apie žmogų iki gimimo: mokslinė monografija / Andrius Narbekovas, Birutė Obelenienė, Jonas Juškevičius, Kazimieras Meilius, Angelija Valančiūtė, Palmira Rudalevičienė, Danielius Serapinas, Daiva Bartkevičienė; [sudarytojai Andrius Narbekovas, Birutė Obelenienė; recenzentai: Nijolė Drazdienė, Krescencijus Stoškus, Vigintas Višinskis]; Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2012 (Kaunas: Morkūnas ir Ko). 479, [1] p.: iliustr.