Puikiai pamenu mokykloje tarp mergaičių verdančias diskusijas, kiek metų sulaukusi kuri norėtų prarasti nekaltybę. Vienos planavo tai padaryti sulaukusios 18, kitos sakė, kad ok ir 16. Tose diskusijose pasigirsdavo ir komentarų: „Jai jau 20, o dar sekso neturėjo“, kurių ištarimo tonas savaime duodavo suprasti ˗ tu tokia nevykele būti tikrai nenori. Pati tuo metu laikiausi nuomonės, kad pirmą kartą pasimylėsiu tada, kai su kokiu nors vaikinu nepertraukiamai išdraugausiu vienerius metus. Tiesa, lytinio švietimo pamoką mums pravesti į mokyklą atėjusi moteriškė, baigusi pasakoti apie visas apsisaugojimo priemones, kurias reikėtų naudoti užsiiminėjant lytiniais santykiais, ir apie visas gręsiančias ligas, jeigu nesisaugosim, galiausiai susinepatoginusi, bet savimi didžiuodamasi numojo į mus ranka sakydama: „Ir taip jūs viską darot, tiesiog užsidėkit prezervatyvą“. Kelintokai mes buvome? Gal 10-okai.
Niekas mums nepapasakojo, kad mylėjimasis nėra vien mūsų fizinį kūną apimantis veiksmas. Niekas nepasisodino ir nepaprotino, kad lytiniame akte dalyvauja visas mūsų asmuo. Niekas neperspėjo, kad pastoti gali ir su prezervatyvu. Niekas kantriai su mumis nenagrinėjo, kaip priklausomai nuo mūsų patirčių formuojasi mūsų savivertė ir kaip toje savivertėje turint skylių mūsų meilės troškimas gali vesti mus į toksiškus santykius. Mes nenagrinėjome, kuo vienas nuo kito skiriasi įsimylėjimas ir meilė. Ir kaip jų nesumaišyti. Mums tik pasakė: „Ir taip jūs viską darot, tiesiog užsidėkit prezervatyvą“. Kai kurie iš mūsų turbūt taip ir padarė. Nes taip reikėjo. Nes mes jau tuoj mokyklą baigsim, o dar nekalti?!
Dabar noriu nueiti į kiekvieną mokyklą, prieiti prie kiekvieno vaikino, prieiti prie kiekvienos merginos ir tyliai, bet užtrikintai jiems į ausį pakuždėti: „Neskubėk, tu niekur nevėluoji“. Kad niekada nepagalvotų kitaip. Nėra nustatytų dienų ir metų, kada reikia prarasti nekaltybę. Nėra laiko, kada per vėlu turėti pirmą panelę/vaikiną. Nėra deadline’ų, iki kada reikia pirmą kartą pasibučiuoti. Nieko nereikia. Mes nieko neprivalom. Mokykloje to nežinojau, todėl jaučiausi nepakankamai KAŽKOKIA, nes ilgai (iki 9 klasės pabaigos) neturėjau vaikino. Dabar galvoju, kad daugeliu atveju labiau pasisekė toms, kurios pirmą kartą draugavo po mokyklos 😉 Mokykloje, kalbant su draugėmis, kurios jau bučiavosi, man buvo baisu, kad nemokėsiu bučiuotis. Iš karto noriu nuraminti ˗ bučiuojies ir bučiuojies. Nereik ten didelio mokslo. Užtat su mylėjimusi šiek tiek kitaip.
Mylėtis, ypatingai pirmuosius kartus, dažniausiai nėra taip paprasta ir smagu, kaip rodo filmuose ar porno juostose. Ir gali būti skausminga. Ir iš pirmo karto pasimylėti gali nepavykti. Ir tai labai svarbu. Jei nuspręsim su kuo nors pasimylėti tik todėl, kad „jau laikas atsikratyti tos nekaltybės, nes trukdo ramiai gyvent“, pastatysim savo širdį į labai didelę riziką. Lytiniuose santykiuose labai svarbu jaustis saugiai. Svarbu žinoti, kad manęs nepaliks. Nepaliks nei tuo atveju, jei savo sugebėjimais akimirksniu labai nesužavėsiu. Nepaliks, jei nežinosiu, ką iš tikrųjų toje lovoje veikti, bet kantriai mokysis kartu. Nepaliks, jei pastosiu. Visais kitais atvejais tai nėra mylėjimasis. Tai tampa kūno poreikio patenkinimu, kuris palieka pergyvenimo skonį burnoje.
Neseniai gavau žinutę nuo vienos merginos, klausė, ką daryti: jai 16, draugauja su vyresniu vaikinu, dar nesijaučia pasiruošusi mylėtis, bet jis spaudžia, nes nu tipo… jei myli, tai įrodyk. Vaikinas ten žemo kalibro, tai mergaitei dar pasakė, kad ji lenta ir jei ji su juo nesimylės, tai jis ją paliks. O kam kitam ji tokia reikalinga bus?
Visų pirma, jei ji jaučiasi nepasiruošusi mylėtis, niekas neturi teisės jos spausti. Antra, JIS JĄ JAU PALIKO. Gali būti, kad emociškai su ja niekada ir nebuvo. Išgirdus tokią „arba tu darai šitą, arba aš tave palieku“ formuluotę, akivaizdu, kad šansai, jog tave paliks, net jei darysi, ko prašo, per dideli, kad šitai avantiūrai vis dėlto pasirašytum. O ir šiaip negaliu susilaikyti: tai jei ji tokia niekam tikusi, kad niekas kitas su ja nedraugaus, tai ant kiek jis durnas, kad draugauja? Šito jo ir paklausčiau.
Mergaitė dar sakė, kad bijo būti palikta. Nori likti santykyje. Norit turėti, ką apkabinti. Nenori būti viena. Mes visi to bijom ar bent jau nenorim. Ir nieko tokio. Bet kartais geriau būti vienišam, kai esi vienas, bet ne emociškai vienišam, kai esi santykiuose.
Suprantu, šita situacija ir šitos formuluotės drastiškos. Bet galim susidurti ir su švelnesnėm. Kad ir kokios jos bebūtų, meilė neegzistuoja be pagarbos. Gali būti sausa pagarba be meilės, bet meilė be pagarbos ˗ NIEKAIP. Todėl, jei mane tikrai myli, tikrai sugebės gerbti mano nepasiruošimą ir manęs nespausti. Taip, lytinis potraukis yra nerealiai stipri jėga. Bet ją įmanoma suvaldyti. Tuo žmogus ir kilnus.
Bet šituo tekstu tik noriu sakyti: nėra nustatyto laiko, kada reikia pradėti gyventi lytinį gyvenimą. Tik svarbu suprasti: mylėtis reikia ne todėl, kad kažkas prašo, ne todėl, kad kažkas kitas už mane to nori, ne todėl, kad kažkas paliks, jei to nedarysiu. Juo labiau ne todėl, kad esu vienintelis klasėje likęs bahūras, kuris dar niekada to nedarė. Ar todėl, kad kažkas į mane kreivai pažiūrėjo sakydamas: „skaistuolė“. Visada galima sau pačiam pakuždėti ar kitam drąsiai į akis išrėžti: „aš niekur nevėluoju“.
Gintarė Krutinytė (@ruqpjutis)