16-os metų patyriau autoavariją. Jos metu buvo sužalotas mano veidas: sulaužyti abu žandikauliai, išmušti dantys, kakta, kaklas ir dar daugiau. Žinote pasaką „Gražuolė ir Pabaisa“? Tik mano atveju vaidmuo apsikeitė – tapau „Pabaisa“. Tačiau skaudžiausia buvo tai, kad avarijos metu žuvo ir mano mama – brangiausias man žmogus. 

Šis įvykis paliko daugybę klausimų, į kuriuos ilgai atsakinėjau ieškodama tiesos: ko tada vertas mano gyvenimas? Kokia prasmė gyventi? Ir kam aš tokia reikalinga ir ko verta? Laikas ir pasirinkimas tęsti gyvenimą padeda surasti atsakymus. Juk tai yra esminiai klausimai! Juos keliame vos tik pradėję sąmoningai mąstyti, nepriklausomai nuo patirtų nelaimių. 

Tai, ką dabar pasakysiu, jus pritrenks! Šiandien, žvelgdama į savo praeitį ir matydama, kokį kančios kelią nuėjau ir kur atsidūriau, galiu teigti: ESU pati laimingiausia ir gražiausia mergina! Bet iki to buvo ilgas kelias. 

Grįžti po avarijos į gyvenimą nebuvo lengva. Atsimenu, kai vienas vaikinukas mokykloj yra pasakęs, kad jam tikrai būdavo nemalonu į mane žiūrėti (geroji žinia, kad po kurio laiko tapome draugais). Dar ilgai turėjau susidurti su panašiais aplinkinių žvilgsniais, kurie tik patvirtino tą mano „pabaisos“ etiketę. Tai prisidėjo ir prie to, jog ilgą laiką savęs nepriėmiau ir tuo labiau nemylėjau. Jaučiausi „neverta”, nes maniau, kad mano, kaip asmens, vertę ir kitų meilę reikia užsidirbti ar užsitarnauti. Tą ir dariau: daug mokiausi, net buvo laikas, kai per daug savanoriaudavau, nuolat iš savęs reikalaudavau per daug… Susimąsčiau, kad kažkas ne visai taip, tik tada, kai pradėjau alpti troleibusuose. 

Kai tapau randuota (anksčiau mano randai buvo labai ryškūs), slėpiausi ir visai užsisklendžiau savyje. Suprasti, kad aš esu graži man buvo beveik neįmanoma… Bijojau tikrosios savęs, randų, su kuriais tapatinausi, bijojau kalbėti. Bet labiausiai gąsdino mintis, jog tokia ir liksiu. Mano gyvenimas tapo nuolatine kova su šiomis baimėmis, kurią kovojau viena (tuomet taip galvojau), nes artimiausio žmogaus, mamos, nebuvo šalia. O ji tokia buvo Graži… 

Kiekvienas savyje nešame didelį charakterio, asmeninių savybių, talentų lobį. Aš ir jį turėjau, tik buvau užkasusi. Po kurio laiko nebenorėjau daugiau pasiduoti šiam „gyvenimui”. Pasirinkau iškasti tą lobį: atrasti, kas esmingiausia žmoguje ir tuo pačiu manyje, ir dalintis tuo. Tikėjimas Dievu, lytiškumo ugdymo programos, savanorystė ir mano draugai, žmonės, kuriuos sutikau ir priėmiau į savo gyvenimą, padėjo atskleisti mano Grožį. Supratau, kad nesvarbu kaip aš atrodau, nes visa grožio paslaptis yra mylėti kitus ir leistis būti mylimai. 

Mažais žingsneliais gyvenimas keitėsi: pradėjau dėkoti už gyvenimą tokį, kokį turiu. Kasdien apsispęsdavau nemirti, o prisikelti. Rinkausi apsupti save žmonėmis, ieškoti draugų, nors ir bijojau kalbėti su jais, nes neturėjau dantų ir dėl to šveplavau, jaučiausi nepatraukli. Vis ryždavausi patikėti, jog vieną dieną išgysiu ir galėsiu gražiai šypsotis. Bet svarbiausias ir sunkiausias pasirinkimas būdavo patikėti, kad esu mylima ir vertinga. Tai kasdienės gyvenimo pratybos: rinktis tiesą apie save ir gyvenimą, net ir nuolat klystant. Kiekvienas žmogus: benamis, neįgalus, priklausomas, turtingas, aš ar tu, yra vertingas vien dėl to, kad yra! Elgesys, išvaizda ar kūnas žmogaus vertę nei sumažina, nei padidina, net jei ir užsiimama nusikalstamomis ar destruktyviomis veiklomis. Mes patys vidiniais nusistatymais sumažiname savo vertę. Tačiau tai niekada nepakeis tiesos. Jei dar netiki, kad esi be galo vertingas, pats metas tai pakeisti, nes tik patikėjus gyvenime pradeda vykti stebuklai. Išduosiu paslaptį: iki šiol atlieku šias pratybas, nes tai padeda net pačioje juodžiausioje naktyje rasti mažą, šviesią viltį 😉

Atrodytų, kad išvardinau sėkmės taisykles: dabar visiems bus taip! Ne… Viskas priklauso nuo kiekvieno individualaus pasirinkimo. Aš tik noriu padrąsinti tikėti savimi ir kitais. Tuomet net tie, iš kurių niekas nieko nesitiki, padaro kažką, ko net negali įsivaizduoti, pavyzdžiui, tampa gerais draugais su žmogumi, kuris nuolat iš jo tyčiojasi. Gal tai Tu tas žmogus? 😉

Pastebiu daug jaunų žmonių, kuriems sunku patikėti, jog yra vertingi ir gali mylėti bei būti mylimi. Todėl ėmiausi savanorystės lytiškumo ugdymo programose: „Pažink save“, „Esi vertas daugiau“ ir daug kitų projektų, kuriuose turiu galimybę sutikti jauną žmogų, išgirsti jo istoriją, kuri dažniausiai būna skausminga, ir pasidalinti tiesa, jog kiekvienas yra neįkainojamai brangus, vertas tikros meilės ir laimės. Žinoma, mano patirti išgyvenimai ir išmoktos pamokos tampa puikiu įrankiu šiam tikslui, todėl nesigailiu visa tai patyrusi. Mano randai tapo vilties žiburiu kiekvienam. 

Taigi, mano randai truputėlį sunyko, bet ne visi ir aš jų nepanaikinau, nes veide išrašyta mano gyvenimo istorija… ir kai priėmiau ją tokią, kokia yra, bei tikrąją save, randuotas gyvenimas tapo pažymėtas stebuklais.

Jūsų Rūta