Sulaukus kokių 20-tų gyvenimo metų, neįmanoma nenugirsti aplinkinių užuominų apie žmoną/vyrą, šeimą ir vaikus. Tačiau šiandien keliame klausimus ir abejojame viskuo, kas mūsų tėvams, atrodo, buvo savaime suprantama ir neišvengiama gyvenimo dalis. Klausiame, tai ar tikrai mokykla būtina? Ar reikia skiepytis? Ar „žolė“ tikrai kenkia? Ar būtina stoti į universitetą? Galiausiai, klausiame, ar būtina tuoktis, juk tiek nepavykusių santuokų! Kodėl reikia tuoktis? Kas yra santuoka arba „kokia man iš to nauda“?
Todėl noriu su jumis pasidalinti, ką supratau per 20 metų ieškojimo, domėjimosi ir paprasto mūsų visų šeimų stebėjimo.
Trumpai tariant, santuoka yra dviejų žmonių laisvas apsisprendimas visą gyvenimą praleisti kartu, mylint vienas kitą, nepriklausomai nuo susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių. Ką tai reiškia? Reiškia tai, kad nepriklausomai nuo finansinių aplinkybių, ištikusio neįgalumo, nelaimių ar senyvo amžiaus, tu visą (DĖMESIO!) visą gyvenimą praleisi su tuo pačiu žmogumi. Kad būtų lengviau suprasti, skelsiu visą dėstymą į dvi dalis. Pirmoji – apie santuokos priesaiką. Antroji – apie svarbiausią santuokos aspektą.
Santuokos priesaika
Santuokos ceremonijos kertinis elementas – priesaika. Santuokos priesaika – tai dviejų žmonių įžadai vienas kitam, stebint miniai žmonių ir laiminant Dievui. Priesaika yra daugiau nei pažadas. Pažadui lūžus – tapsi melagiu. Kiek teko matyti filmų, kuriuose veikėjai duodavo priesaikas, beveik visuomet jie tarsi pažada visu savo gyvenimu, orumu ir garbe. Dažniausiai tokie filmai būdavo apie viduramžius… Bet net ir dabar priesaika tai lyg aukščiausias pažado lygis. Priesaikos sulaužymo atveju tu aukoji savo garbę, kurios nepavyks atkurti net už didelius pinigus. Garbei reikia laiko ir ji yra tas neapčiuopiamas tavo gyvenimo sėkmės matas. Lietuvių liaudies pasakos mums nuolat sufleruoja, kad senovėje labiausiai gerbiamas žmogus buvo tas, kuris per gyvenimą išliko sąžiningas, teisingas, drąsus ir t.t. Dabar juk panašiai, mes gerbiame save aukojančius, išsilavinusius ir altruistiškus žmones. Žmogiškuose, o ne teisiniuose, santykiuose santuokos priesaika yra aukščiausia pasitikėjimo vienas kitu išraiška.
Pačioje santuokos priesaikoje noriu išskirti tris skirtingus elementus:
Pirma – santuoka yra priesaika, kad nepaliksiu tavęs niekada, nepriklausomai nuo nieko, kas gali nutikti šiame nenuspėjamame pasaulyje ir kad aš priimsiu tave tokį/tokią, koks/kokia tu esi. Nes pats esu toks pats netobulas/netobula, koks/kokia esi ir tu.
Antra – santuokos priesaikoje mes pasižadame mylėti, taip suprasdami, kad meilė nėra jausmas. Įsimylėjimas yra būsena valdoma hormonų, tačiau meilė visai kas kita. Kaip mūsų jausmai nepriklauso nuo mūsų sąmoningų paliepimų, taip nepriklausytų ir meilės jausmas, tačiau meilė nėra jausmas. Meilė – tai veiksmas, kada dedame maksimalias pastangas vardan kito žmogaus laimės. Meilė – tai veiksmažodis. Be šito paprasto meilės suvokimo neįmanoma jokia sėkminga dviejų asmenų šiltais jausmais grįsta sąjunga. Žmonės, kurie vaikosi įsimylėjimo, keičia partnerius dažniau nei kas tris metus (kai organizmas nebeišskiria susijaudinimo – „pilvo drugelių“ – hormonų). Tuo tarpu meilė reikalauja didžiulių valingų pastangų. Abiems sutuoktiniams stengiantis iš visų jėgų, tikra meilė neleidžia paleisti vienas kito senos susiraukšlėjusios rankos iki pat paskutinės gyvenimo dienos. Lietuvių kurtas filmas „Šimtas metų kartu“ leidžia žvilgtelt į tokią…
Trečia – santuokos priesaika ir pati santuoka yra tokia svarbi, kad jai reikia ruoštis ilgai ir stipriai. Sužadėtuvių laikas – būtinas. Kursai prieš santuoką – gyvybiškai svarbūs, net jei ir atrodo neįdomūs. Pati santuokos ceremonija yra šventa savo svarbumu ir nepakartojamumu, todėl reikalnga, kad ją stebėtų kuo daugiau žmonių, ne tik 2 liudininkai. Galbūt vieną sunkią dieną žinojimas, kad prisiekei mylėti kitą prieš 100 ar 200 žmonių, sulaikys tave nuo klaidos, nes jausies atsakingas ir prieš juos. Galiausiai, tuokiantis bažnyčioje santuokos sakramentas yra vienintelis sakramentas, kurį sutuoktiniai teikia vienas kitam, o kunigas tik palaimina. Santuoka yra be galo sunkus darbas ir daugiausia, ką gali žmogus pasiekti, todėl, jei gali imti Dievo pagalbą – imk. Imk visą pagalbą, kurią tik pajėgi paimti.
Senovės lietuvių vestuvių papročiuose buvo skiriama labai daug dėmesio virsmo simboliui. Santuokos šventės metu jaunieji atlikdavo ne vieną simbolinį veiksmą siekdami pabrėžti, kad kelio atgal nebėra, sena sunaikinta ir prasidėjo nauja. Iki mūsų laikų išliko indų daužymas (nebeliko sena), ne tokie populiarūs yra šiaudų trypimo (skirtingais šventės etapais), daiktų laužymo ar grūdų mėtymo (daigas dygdamas daigoja grūdą) papročiai. Santuoka buvo švenčiama gerokai ilgiau nei dabar ir didžiuma laiko buvo skiriama ne alkoholio vartojimui, bet gausybei skirtingų papročių, siekiant pabrėžti vestuvių virsmo negrįžtamumą (A. Patackas, A. Žarskus, 2002).
Santuoka yra neįmanoma turint planą B
Taip. Neįmanoma kalbėti apie tikrą santuoką neįsigilinus į jos negrįžtamumo principą. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad vedybinė sutartis automatiškai anuliuoja santuoką, nes palieka galimybę išsiskirti? Sutarties atveju pasąmonėje visada liks mintis, kad jeigu ką, tai „nieko tokio“ arba „pasuksime skirtingais keliais kaip du suaugę žmonės“. Santuoka skiriasi nuo visų gyvenimo kartu formų tuo, kad ji laisvu apsisprendimu sudaroma iki mirties ir tik tai ją daro nepakartojama ir tokia geidžiama. Kodėl? Labai paprasta.
Neturint plano B, mes visada stengsimės spręsti nusutarimus ir krizines situacijas čia ir dabar. Žinojimas, kad niekada niekada nesiskirsiu, įpareigoja gesinti visas nesutarimų kibirkštis kaip galima greičiau, nes niekas nenori savo gyvenimo paversti degančiu pragaru ir čia net nėra vieno recepto, kaip tai padaryti. Kiek teko pačiam pastebėti, laimingos šeimos gesina kibirkštis kalbėjimu. Vyrai ir žmonos kalbasi daug ir apie viską. Iškalba pykčius ir baimes, kad niekas neužaugtų. Šeimos su, mano akimis žiūrint, pavyzdiniu santykiu, stengiasi gyventi tikroje santuokoje, yra mažiau tyliojo karo, mažiau nutylėjimų ir paslapčių. Daugiau pokalbių, supratimo ir tikros sutuoktinių draugystės. Mažiau apsimetinėjimo. Taip yra ir pas mane.
Apstu pavyzdžių tiek tikrame gyvenime (Youtube), tiek filmuose (pvz., „Dark knight returns“), kaip gyvūnai ar žmonės viršija savo galimybių ribas, siekdami išgelbėti save ir kitus, kai žino, kad negali grįžti atgal, nebegali pabėgti ir neegzistuoja joks planas B. Pavyzdžiui, gal teko kada stebėti, kaip žmonės, kurie bėga nuo pavojaus, paprastai peršoka daug didesnius griovius ar tvoras, nei tada, kai gali apsisukti ir gįžti atgal. Tas pats galioja ir santykiuose. Neįmanoma tampa įmanoma, kada nėra kelio atgal.
Ignas Šiugždinis