Jei paauglystės metais išgirsdavau ką nors sakantį: „seksas tik po vestuvių“, tai tik bairio forma. Todėl užaugau galvodama, kad šitokia gyvenimo nuostata jau gili praeitis: kažkada žmonės taip save varžė, bet galiausiai suprato, kad nepaeina, todėl dabar tokių nesąmonių nebedaro. Tiesą pasakius, buvau tikra, kad ir Bažnyčios žmonės šitaip nebegyvena, todėl labai nustebau, kai, pasakodama apie savo vaikiną, draugė kaip savaime suprantamą dalyką tarp sakinių įkišo faktą: „kadangi mes iki vestuvių nesimylėsim…“, ką sakė po to ˗ nebegirdėjau, nes galvoje skambėjo ilgutėlis: „KĄĄĄ?!!!!“. Dabar esu viena iš tų, kurie šitą klausimą iškelia kitų galvose. Noriu į jį atsakyti.
Girdėjau vieną sakant, kad mūsų sielos ir kūno vienybė yra tokia glaudi, kad sielą galima laikyti kūno forma. Tai natūraliai privedė mane prie išvados, kad savo prigimtimi seksas, kurį šiame tekste renkuosi vadinti mylėjimusi (būtent pastarojo jums ir linkiu), nėra skirtas vien mūsų kūno poreikių patenkinimui, nes apima visą mūsų asmenį. Tikėtina, kad su šiuo faktu bei siūlymu nesimylėti su menkai ar visai nepažįstamais žmonėmis, nes tai iš esmės žeidžia mūsų meilės trokštančią prigimtį, sutiks daugelis. Tačiau kodėl aš teigiu, kad apsimoka nesimylėti iki vestuvių, t.y. net tada, kai esame rimtuose ilgalaikiuose santykiuose?
Laisvė rinktis
Mylintis bei glamonėjantis mūsų organizmai gamina prisirišimo hormoną –oksitociną. Šis hormonas nuostabiai pasitarnauja tvirtinant poros santykius, tačiau gali padaryti meškos paslaugą, kai santykiai dar nėra pakankamai gilūs. Oksitocinas, pririšdamas mus prie kito žmogaus, gali sukurti nuostabių santykių iliuziją ten, kur jų nėra. Tokiu būdu mylėdamiesi iki santuokos mes tam tikra prasme iš savęs atimame dalelę laisvės, nes nebesame pajėgūs atsitraukti, pamatyti tikrą šalia esančio žmogaus paveikslą ir objektyviai atsakyti į klausimą: „ar tai yra žmogus, su kuriuo noriu praleisti visą savo gyvenimą?“. Tam trukdo mūsų kūno palankumą tam žmogui kuriantis hormonas. Tai gali tapti ir per ilgai užsitęsusių, toksiškų santykių priežastimi. Prisirišimas paprasčiausiai stabdo mus nuo radikalių ir apgalvotų sprendimų. Tuo tarpu nusprendus į santuoką eiti be lytinių santykių fono, turime didesnį šansą, kad šitas sprendimas yra padarytas aiškiai matant šalia esantį žmogų ir neužsimerkiant nei vienam jo buvimo būdui. O apie tai meilė juk ir yra.
Viena iš galimų mylėjimosi pasekmių – gyvybė
Taip, gyvename išsivysčiusiame pasaulyje, tačiau nuo šios pasėkmės gali neapsaugoti ir įvairios apsaugos priemonės, nes jų patikimumo rodiklis niekuomet nesiekia 100%. O šiaip galvoju, būdama mums tokia nesuprantama ir nepavaldi, gyvybė turėtų būti įvardijama kaip viena gražiausių pasekmių, tačiau pasaulio praktika ir abortų statistikos rodo, kad taip nutinka ne visuomet. Sutikau ne vieną merginą, kuri draugaudama mylisi ir išgyvena didelį stresą, jei mėnesinės vėluoja bent porą dienų. Skamba nedžiugiai.
Ne, negalvoju, kad lytiniai santykiai skirti vien reprodukcijai. Ir ne, negalvoju, kad po kiekvienos malonios nakties (ar dienos) pakeliui į pasaulį turėtų judėti po leliuką. Bet galvoju, kad mylintis ir užantyje laikant kad ir mažyti nerimą dėl pastojimo, nes nesam tikri, ar tikrai tai yra žmogus, su kuriuo norime visam gyvenimui būti surišti vaikelio, mylėjimosi kokybė krenta. Net neabejoju, kad geriausios mylėjimosi patirtys yra tos, kuriose galime absoliučiai pilnai atsipalaiduoti. Kai mylimasi santuokoje, nėštumas, net jei tuo metu ir neplanuotas, tikriausiai netaptų tokia didele bėda, kadangi einant į santuoką vienas kitam pasakyta: „su tavimi VISKĄ“.
Galimybė pražiopsoti visapusišką pažinimą
Lytiniai santykiai, būdami aukščiausia fizine meilės išraiška, tuo pačiu gali mums trukdyti pamilti ir pažinti iš tikrųjų. Jei esame rimtuose santykiuose, mūsų draugystės tikslas – pažinti vienas kitą, nes būtent pažinimas veda į meilę ir tikrąjį intymumą. Tačiau mylėjimasis, savo intymumu daugelio įvardijamas kaip viena nuostabiausių santykių patirčių, turi šansą tapti vienintele santykių patirtimi. Mylėjimosi mums gali būti gana. O laikinas susilaikymas mums duoda galimybę visapusiškai pažinti šalia esantį, duoda erdvės mūsų kūrybiškumui: vietoj to, kad vakare pažiūrėtumėm filmą ir galiausiai užmigtume nuogame vienas kito glėbyje, esame priversti ieškoti veiklų, kuriose dėmesys būtų nukreiptas kitur, o tose veiklose laimime vis naują vienas kito pažinimą. Maža to, susilaikymas nuo lytinių santykių moko mus verstis per galvą ieškant kitų būdų, kuriais galėtumėm išreikšti ir parodyti savo meilę šalia esančiam. Šis kito žmogaus meilės kalbos išmokimas bus labai reikalingas santuokoje, kurioje meile pildyti kito žmogaus širdį reikės mokėti įvairiais būdais.
Mūsų kūnai kalba
Vieni su kitais bendraujame ne tik žodžiais, bet ir kitais kūno ženklais. Jei matome ką nors verkiantį, teisėtai darome prielaidą, kad tam žmogui liūdna. Jei kas nors, sutikęs mus gatvėje, drąsiai žengia žingsnį į apkabinimą, tai suprantame kaip palankumo ir draugiškumo ženklą. Besibučiuojančius ar susikibusius rankomis vadiname pora. Kūnu kalbame ir tada, kai pritrūkstame žodžių: ne visada aišku, kokiais žodžiais paguosti įskaudintą draugą, todėl paprasčiausiai prisėdame šalia ir glostome galvą. Tokiu būdu pasakome daugiau, nei sugebėtume ištarti lūpomis. Tai savaime veda prie išvados, kad lytiniai santykiai, kuriuose dalyvauja visas mūsų kūnas (ir ne tik), taip pat kažką sako. Ar bent jau turėtų sakyti. Iš tikrųjų lytiniai santykiai, kurių metu mūsų kūnai yra arčiausiai, kaip įmanoma, padeda be žodžių ištarti: „Esu tavo amžinai“.
Mūsų kūnai prisimena
Galbūt girdėjote apie telegoniją – teoriją, kad mūsų buvusių lytinių partnerių informacija įsirašo mūsų kūnuose ir juose lieka, o vėliau gali būti perduota mūsų palikuonims. Mokslininkai šią teoriją kol kas patvirtino tik kitų rūšių tyrimais, tad lieka neaišku, ar ji veikia ir žmonėse, bet kad tokia tikimybė yra, žinoti verta. Kaip ten bebūtų su ta teorija, išlieka kitas, psichologinis faktorius: lytinių santykių patirtis yra labai stipri, todėl palieka gilų įrėžį mūsų atmintyje. Tad net jei fiziškai mūsų kūnai kitą žmogų ir pamiršta, mūsų pasąmonė ˗ ne, tad visuomet išlieka vadinamųjų flashbackų galimybė. Turiu draugų, kuriuos naujuose santykiuose jie lydėjo ir trukdė pilnai koncentruotis į tą, kuris dabar prieš akis ar glėby. Tiesa, turiu ir tokių, kurie teigia, kad buvusių lytinių santykių patirtys jų neblaško. Bet savo gyvenime noriu daryti pasirinkimus, kurie ves mane prie galimybės mėgautis mylėjimusi be blaškymo ar nesąmoningo mylimo žmogaus lyginimo su kažkuo kitu.
Bet… juk reikia pasitikrinti!
Sutinku, kad intymumas yra labai svarbi santykių dalis. Tačiau esu tikra, kad kaip ir pačius santykius, taip ir intymumą mes KURIAME. Lygiai taip, kaip turime išmokti būti vienas su kitu ir vienas kitam emociškai, taip galime išmokti būti vienas kitam fiziškai. Taip, mūsų kiekvieno kūnas ir jo poreikiai yra labai skirtingi ir gali prireikti laiko tai perprasti, tačiau giliuose ir emociškai artimuose santykiuose, kur savo partneriu absoliučiai pasitikima, tai tikrai nėra misija neįmanoma. Realaus fizinio neatitikimo procentas yra toks mažas, kad jaudintis tikrai nereikėtų. O ir iš pasaulio girdėjau, kad geriausia lytinių santykių patirtis, nepaisant fizinių savybių, visuomet vis vien yra ta, kurioje jaučiamas emocinis ryšys.
Ne, šis susilaikymo laikas nėra lengvas ir net įsivardijus argumentus pasitaiko įvairių ribų peržengimų, bet svarbiausias čia nuoširdus tikros ir sąmoningos meilės siekis.
Taip, vartotojiškos visuomenės akivaizdoje, kurioje lytiniai santykiai vis dažniau vadinami seksu, o ne mylėjimusi ir vis dažniau suprantami ne kaip meilės išraiška, bet pamatinių žmogaus poreikių patenkinimas, visi šie argumentai gali skambėti keistai. Bet labai kviečiu prisiminti: viską šiame pasaulyje galime priimti kaip savaime suprantamą ir kasdienišką, bet kai nelieka nieko švento ir nieko ypatingo, ar vis dar lieka kuo džiaugtis?
Gintarė Krutinytė
@ruqpjutis