Ypač dažnai šį klausimą galima išgirsti šiandienos Lietuvos Katalikų bažnyčioj. Dažnai apie šį klausimą svarstydavau ir aš pats. O atsakymas iš tiesų yra paprastas: mes esame čia. Tik kaip pasakytų man artimai pažįstamas parapijietis Aidas Markauskas: „Kai moterys liudija, kalba, reiškiasi, mes – vyrai, tyliai kamputyje meldžiamės“. Istoriškai esame tokiame laikotarpyje, kai daugelis tikinčių vyrų guldė galvas už laisvę tiek Antrojo pasaulinio karo metu, tiek per partizanines kovas. Natūralu, kad mūsų tikėjimą išsaugojo ir mums jį perdavė moterys – vienišos mamos, močiutės ar prosenelės. Ačiū Dievui už jas.

Tačiau kodėl vyrai taip lėtai grįžta į bažnyčią? Kai man buvo devyneri, netekau savo tėčio. Jį pasiglemžė vis dar ir šiandien nepagydoma liga – neuralinė raumenų atrofija. Man tai buvo didžiulė gyvenimo trauma ir į bažnyčią kurį laiką eiti nebenorėjau. Ant Dievo buvau labai supykęs, tačiau ankstyvą sekmadienio rytą iš lovos kildavau tik iš meilės ir pagarbos mamai, suvokdamas, jog toje šalčio ir voratinklių pilnoje pastogėje, kur tiek daug žilų galvų ir ne itin patrauklios vargonų muzikos, slypi kažkas svarbaus. Iš pagarbos mamai pasirinkau būti galiojančiu kataliku, nors širdyje gyvo tikėjimo nė su žiburiu nebūtum radęs. 

Netekęs pagrindinio savo vyriškumo pavyzdžio, ėmiau lygiuotis į vyresniuosius savo brolius, nesuvokdamas, jog jie taip pat neteko vyro pavyzdžio. Mainais, būti vyrais mus ėmė mokyti pasaulis. Užsikalk bapkių, užsikačialink, pasikabink ledinę „devym, šem, devym“ paną ir jokiais būdais nepraleisk klasės pirtelės savaitgalį. Jeigu iš tavęs žvengia – pasiūlyk į galvą. Jeigu chebrytė kviečia paklausyti trankaus muzono prie garažo, pagliaudyti siemkes ir papešti dūmelį – tai būsi nepritapėlis, jei atsisakysi. Taip vyksta gyvenimas, taip šaukia gatvė. Šaukia gatvė kiekvieną iš mūsų ir šiandien, primesdama iškreiptą vyriškumo modelį ir sampratą. Ir tai yra didžiulė problema, apie kurią ne visi iki galo suvokia.

Tikram vyriškumui šiais laikais yra iškilęs didžiulis pavojus. Esame negyvų arba gyvų, tik egzistuojančių, tėvų vaikai – našlaičių karta. Vyrui verkti – nebevyriška, nefasonas. Tėvui pasisodinti vienuolikos ar dvylikos metų sūnų ant kelių ir išklausyti jo rūpesčių – per daug nepatogu. Mažai kas kalba, kaip elgtis su merginom, kaip jas užkalbinti, rodyti dėmesį, pakviesti į pasimatymą, kaip būti tikru džentelmenu. Kalbėjau jau nebe su dešimtimis, bet su šimtais jaunų vaikinų, kurie bręsdami yra kamuojami milžiniškų lytiškumo problemų bei išgyvena didžiulę tapatybės krizę. Kai prasideda lytinė branda ir iš vaiko imi tapti vyru, darosi sunku suvokti, kas vyksta su tavo gyvenimu. Mačiau šimtus suaugusių vyrų, netgi vyresnių už mane, kurie elgiasi kaip mažvaikiai ir niekaip nesugeba išlipti iš paauglystės. Kaip pasakytų mano brangus bičiulis psichologas Dainius Ušackas: „Esant galimybei patirti malonumą, bičiukas staiga tampa suaugusiu vyru, tačiau, kai reikia prisiimti atsakomybę, grįžtama į vaiko kailį.“ 

Taigi, kviečiu kiekvieną vyrą grįžti prie tikrų vertybių, prie to, ko mokė pats Jėzus. Būkit kantrūs, užsispyrę, pasitikintys savimi ir Juo. Tarkit griežtą NE pornografijai, masturbacijai, vienos nakties nuotykiams, besaikiam alkoholio vartojimui, žolytei, laikiniems ir materialiems dalykams. Septintas bemsas ar R8 tavęs nepadarys geresniu žmogumi, nes kažkada tiesiog surūdys. Naujausias aifounas kažkada nebebus naujausias, o silikoninės merginos krūtys kažkada negalės pažindyti tavo sūnaus ar dukros, kurių susilaukti norime kiekvienas. Tad kviečiu atsigręžti į savo vidų ir pradėti klausytis savo sąžinės balso, per kurį mums kalba pats geriausias vyriškumo pavyzdys – pats Dievas. Praleiskit laiką kartu su kitais vyrais. Melskitės, išeikit į gamtą, į savanorystę, į kalnus, į piligrimystę, į rekolekcijas. Neleiskim pasauliui žaloti mūsų vyriškumo. Kiekviename iš mūsų įsodinta vyriška širdis ir kiekvienas mūsų esame pašaukti būti tėvais, tiek savo šeimose, tiek ir savo bendruomenėse. Vyrai niekur nedingo, tačiau ir neleiskime pasauliui mūsų pradanginti. Būkim vyrais pagal Dievo širdį.

Rokas Balsys