Įtariu, kad jums frazė ,,šiandien geras oras“ reiškia viena – saulėta, šilčiau nei vakar, iš dangaus nelaša joks vanduo, o drabužių rankovės vis trumpėja. Mano gyvenime ,,geras oras“ yra visiška priešingybė: lyja jau penkta diena, prisnigo iki kelių, šaltis laikosi jau antras mėnuo. Mėgstamiausias drabužių derinys – kepurė su snapu, įsupta kapišone, kuris aplink kaklą dar ir apjuostas storu šaliku, dengiančiu pusę veido.

Visada maniau, kad tai mano keistas išskirtinumas, o sutikusi taip pat apie ,,gerą orą“ galvojantį vaikiną, manydavau, kad jis tikriausiai tas vienintelis. Bet įžengusi į trečią dešimtį, man regis, pradėjau pažintį su tikrosiomis purtymosi nuo karščio priežastimis. Todėl šis tekstas nėra ,,apie orą“.

Nors šiandien jau kontroliuojama mano odos liga vis dar turi ypatingai subtilios įtakos mano gyvenimui.

Vaikystėje miegodavau aprengta pižama, kurios rankovės būdavo užsiūtos. Taip naktį nenusikasydavau kūno dar labiau nei sugebėdavau dienos metu. Paplūdimyje mamos savo vaikus tempdavo tolyn nuo manęs sakydamos: ,,Kokia nesveika mergaitė. Traukis, nes užkrės“. 

Kartais pabėgdavau iš pamokų, nes man atrodydavo, kad mokytojai sunku vesti pamoką dėl mano iš ketvirto suolo rėkiančių žaizdų ant rankų, bėrimų ant veido. Maniau, kad ji tikriausiai gali permatyti ir kiaurai mano drabužių, kur žaizdos ant pilvo negijo jau kelinta savaitė. Tuo laikotarpiu, pamenu, vadindavau save gyvu lavonu. 

Berniukams būdavo smagu klausti: ,,Ar matei, kaip atrodo tavo veidas?“. O kai šeštoje klasėje man klasiokė uždavė retorinį klausimą –  ,,Kaip tave bučiuos berniukai? Matyt, nebučiuos?“ – aš galutinai patikėjau, kad esu iškritusi iš žaidimo. Na, nenormali, neverta dėmesio, o mano oda – mano gėdos uniforma. Gydytojai išrašydavo naujų vaistų, rodės, oda sveiksta, bet kaip taisyklė po trijų savaičių viskas grįždavo į senas vėžes. Dar kartelį nieko naujo. 

Grįžusi namo, apie tai gaudavau patvirtinimą ir iš savo mamos, kuri man vis primindavo: ,,Kaip baisiai atrodai, o siaube“ arba kad anksčiau aš buvau graži, ,,o dabar… nežinau“. Ji niekad nesakydavo, kad mane myli, neapkabindavo, nepalaikydavo mano svajonių. Aš net neabejojau, kad esu pati dėl to kalta – juk kasdien pabundu tokia negraži ir nepatogi akiai. Man tuo metu jau buvo aštuoniolika. Nepaisant to galvojau, kad jei jau mama taip sako, ji yra teisi. Tikriausiai įpratau nuomonę apie save susidaryti iš to, kaip mane mato aplinkiniai. Ne veltui šiame tekste apstu citatų. 

Naujos replikos apie mano išvaizdą jau nebeskaudino, nes tokiame emociniame klimate brendus visą gyvenimą, gėda tapo norma. Tiesiog susitaikiau, kad gimiau ,,ne tokia“ ir tiesiog kaip nors prastumsiu šitą gyvenimą. Kol draugės pasakodavo apie nuotykius su vaikinais, aš sėkmingai kūriau nepasiekiamos merginos įvaizdį. Išmokau atstumti kiekvieną, kuris rodydavo bent kiek aktyvesnį dėmesį. Maniau, kad šluostau nosis ir auginu ypatingos merginos statusą. Nenorėjau sau pripažinti, kad buvau tiesiog apsėsta baimės, kad kartą ,,tam laimingajam“ paglosčius mano nugarą, jis išsigąs ar, dar geriau, įsipjaus delną nuo to, kokia šiurkšti yra mano oda! Akivaizdu: mano ,,buvimo nepasiekiama“ įvaizdis susikūrė visai ne iš aukštos savivertės pojūčio.

Būtent dėl tokių kompleksų aš negalėjau pakęsti vasaros, ,,kai visi nusirengia“. Todėl labai paradoksalu, kad vienuoliktoje klasėje išvykau mokytis pagal mainų programą į tikrą ,,vasaros šalį“ – Australiją. Savo jaunomis akimis stebėjau, kaip po gatves ir paplūdimius vaikšto įvairiausių spalvų, švelnumo ir dydžių moterys. 

Jeigu visiškai atvirai – žiema iki šiandien yra mėgstamiausias mano metų laikas. Nes galiu ,,legaliai“ paslėpti savo jau netgi nebe taip ryškiai žaizdotą odą po keletu sluoksnių drabužių. 

Gal kada nors galėsiu parašyti šitiems sakiniams laimingą tęsinį, bet šiandien jo dar tik ieškau. Nors jau drįstu apsirengti rankas ir kojas išduodančiais drabužiais, priimti kieno nors švelnumą man yra didžiulis iššūkis. Ar tai komplimentas, ar paglostymas. Visad atrodo, kad mane mulkina, bando manipuliuoti ar netgi maišo su kitu asmeniu. Tačiau mamos replikų apie mano išvaizdą ar pasiekimų menkavertiškumą jau nebepriimu už gryną pinigą. Supratau, kad ne tik aš turiu problemų dėl to, kaip matau pasaulį. Mama mane myli, bet per savo pačios neatsakytų klausimų filtrą. Kad tų vaikų pajūryje aš nebūčiau galėjusi užkrėsti, nes mano liga yra neužkrečiama. Kad vaikinas, kuris išsigąstų mano odos, nebūtų mano vyru. Kad odos šiurkštumas net tomis savaitėmis, kai jį galima lyginti su švitriniu popieriumi, neapsprendžia, kas aš esu ir kokia yra mano vertė. Bet darbo dar daug, nes šiandien lyja jau penkta diena ir aš ,,noriu“, kad tai niekada nesibaigtų.