Pirma, verčiau vadinti žmogaus unikalumą savybėmis, o ne trūkumais. Kai pastebiu, kad tam tikros žmogaus savybės mane erzina, galiu užduoti sau klausimą – ar pats netyčia neturiu to paties bruožo? Kituose dažnai matau tai, ką turiu savyje. Tad gali būti, kad atstūmus žmogų dėl jo tam tikrų savybių, kituose santykiuose vėl atpažinsiu panašias man kliūvančias savybes. O gal kito žmogaus „trūkumas“ – tai mano galimybė augti? Žinoma, santykiai teikia ir džiaugsmą, tad noriu jaustis laisvas apsispręsti būti kartu su partneriu ar ne. Žmogus, kurio specifinės savybės man atrodo nepakeliamos, kitam žmogui gali tapti gražiausia pasauly dovana. Ir vis dėlto svarbu nepamiršti, kad tobulų nėra. Ir aš nesu tobulas. Santykiuose mokomės mylėti ir augti, priimti vienas kito netobulumus bei unikalų savybių rinkinį.