Ar santuoka iki gyvenimo galo su tuo pačiu žmogumi reiškia kažkokią atgyvenusią kančią? Ne, tikrai ne. Santuoka yra vienintelis kelias, kuriuo eidami mes nesame vieni. Visi žmonės skirtingi, visi daugiau ar mažiau sužaloti gyvenimo ar savo netobulų tėvų, todėl esame kupini baimių ir kompleksų, todėl pilnai atsiverti kitam žmogui mums tampa misija neįmanoma. Sunku savo silpnumu dalintis su kitu žmogumi, sunku kalbėtis apie savo kompleksus, skausmingas patirtis. Sunku pripažinti savo baimes ir pasirodyti ne tokiam protingam ar ne tokiam gražiam. Mes visada kažko bijome, kad kažkokiu aspektu būsime nepriimti, todėl neišvengiamai dėvime kaukes. Vienokias ar kitokias. Tačiau. Santuokos sakramento metu pasižadu, kad aš tavęs nepaliksiu nepriklausomai nuo nieko. Tokia priesaika, tikra priesaika, sukuria saugumo zoną. Dviejų žmonių santykis tampa saugiu prieglobsčiu, kuriame esi absoliučiai saugus ir žinai, kad niekada neliksi vienas nepriklausomai nuo savo klaidų! Santuokos ceremonijos metu mes pakartojam vienas kitam, kad nepaliksiu tavęs nepaisant nieko! Nepaisant nieko nieko? Tikrai taip. Nepaisant nieko.

O kas nutiks kitu atveju? Anot psichologo, profesoriaus Jordan Peterson, ne priesaika, ne santuoka, o tiesiog gyvenimu kartu paremtas santykis yra baisi kančia, kuri sukuria žiaurią įtampą. Tokios įtampos apimti žmonės bijo pripažinti savo klaidas, bijo atrodyti silpni ar netobuli, nes kas nutiks, jei dėl šito aš nebetiksiu? Mane iškraustys? Mane paliks? O gal šis lašas paskutinis mano paties kantrybės taurėje? Gal rasčiau geresnių (visada yra geresnių…)? O gal ši mano klaida peržengs ribą ir bus viskas? Dėl tokių sąmoningų arba pasąmoningų klausimų atsiranda daug baimių, daug netikrumo, daug kaukių…

Santuokos baimė – susimetimas

Tad kodėl žmonės renkasi gyvenimą susimetus? Dažniausia priežastis – atsakomybės baimė. Turėti galimybę bet kada pasukti skirtingais keliais, suteikia apgaulingą saugumo jausmą. Tokiuose „saugiuose“ santykiuose iš vienos pusės esi saugus, kad turėsi kitą galimybę, o iš kitos pusės negali prognozuoti savo ateities, gyveni klaidų baimėje ir nežinomybėje. Saugumas būna nebent trumpalaikis ir priklauso nuo begalės aplinkybių, tai ateina, tai praeina, tuo metu santuokoje jis egzistuoja besąlygiškai ir tik stiprėja. 

Svarbu suprasti, kad aprašau tikrą santuoką. Santuoka nėra magija ar kokio neaiškaus ritualo išdava. Santuoka yra sąmoningas dviejų žmonių jausmų rezultatas ir sunkus sunkus darbas. Skaitydami, prašau, atmeskite visas tas santuokas, kurios sudaromos paskubomis, spaudžiant giminei, draugams. Galbūt buvo sudarytos mechaniškai, o gal tik iš tradicijos. Kviečiu jus ieškoti tos tikros, tradicijose ir Šventajame Rašte aprašytos santuokos. 

Kas iš to? Begalybė. Beveik viskas pasaulyje yra žmogaus rankomis sukurta, tačiau nėra nieko sudėtingiau ir paslaptingiau kaip kitas žmogus. Esame silpni, reikia viso gyvenimo ir visų pastangų, kad sugebėtume su tuo vienu vieninteliu žmogumi sudaryti tobulos bendrystės sąjungą, kada laikas taip nugludina santykį, kad vienas be kito ir po 50 metų kartu nebegalime, kada suprantame vienas kitą iš pusės žvilgsnio ir net kvėpuojame vienu ritmu. Tobulos bendrystės būsena, tokia, kurioje niekada nebesi vienas. Tada niekas nebaisu. Tik dėl tokio santykio, dėl tokios santuokos verta stengtis, tik tokios verta siekti ir dėl jos negaila nieko aukoti, nes toks gilus gilus kito žmogaus pažinimas yra labai didelis dalykas, labai labai daug! Tiek daug, kad daugiau mums dar niekas niekada nepasiūlė.

Ignas Šiugždinis