Paauglystės metais kiekvieną dieną svarstydavau, ką reiškia būti gražia ir kaip galėčiau tokia tapti. Svarstau ir šiandien, tik pasikeitė grožio vertinimo matai. Papasakosiu, kaip jie keitėsi.
Kai buvau 12-os metų mano geriausia draugė pirmą kartą pasidažė akių pieštuku ir tušu. Į ją tą dieną kaip niekad daug klasiokų atkreipė dėmesį. Po mėnesio bandžiau pasidažyti ir aš, tik neišėjo taip, mat visai neturėjau praktikos ir skubėjau, nes buvau iš savo sesės paėmus jos dažus. Nusivaliau ir supratau, kad man reikia išmokti, kaip save pakeisti, kad ir aš susilaukčiau daugiau dėmesio, nes noras būti pastebėtai buvo labai didelis. Tuomet mano gyvenime atsirado mergaitiški ir moteriški žurnalai, ant kurių viršelių buvo moterys, kurios dažytis tikrai mokėjo (na, nesupratau tuo metu, kad jas padažo profesionalai ir dar papluša nuotraukų koreguotojai). Žurnaluose rasdavau straipsnių ne tik apie madą, makiažą, bet ir dietas, įvairiausius būdus, kaip numesti svorio, kažką susimažinti, kažką pasididinti. Na, ir supratau, kad aš tikrai labai skiriuosi nuo tų merginų ant žurnalų viršelių – ne tik veidu, bet ir savo kūnu. Ir ta mano draugė, kuri susilaukė tiek dėmesio, buvo žymiai lieknesnė nei aš. Vadinasi, man reikia pasikeisti. Taip maniau tuo metu. Siekiamybė tapti tokia mergina, kurią būtų galima pamatyti ant žurnalo viršelio, tapo labai didelė ir atėmė didelę mano paauglystės dalį. Lyg ir buvau laiminga tokia, kokia esu, bet grįžus namo ir pažvelgus į veidrodį, norėjosi labai daug ką pakeisti. Dietos, po kurių sekdavo persivalgymai, makiažas, po kurio prasidėdavo odos problemos, iššaukiantys drabužiai, kuriuos apsirengus jausdavausi baisiai nepatogiai – visi šie dalykai lydėjo mano paauglystę iki pat mokyklos baigimo.
Kas pasikeitė? Vieną dieną aš tiesiog pavargau. Pavargau vytis merginas iš žurnalų, Holivudo filmų ir reklamų, kurios paprastą dieną ir be makiažo tikriausiai atrodo labai panašiai į visas kitas natūraliai gražias merginas.
Vieną dieną taip iš esmės pagalvojau, kas sugalvojo, kad grožis yra tik tam tikro dydžio apimtys, vienokio ilgio ar stiliaus plaukai, blakstienos, apranga? Norėčiau rasti tą žmogų ir tikrai ne padėkoti, o papasakoti, kodėl paauglystėj man ir dar tūkstančiams merginų buvo taip sunku.
Atsivertus bet kurį žodyną, prie žodžio ,,gražus“ nėra nei išmatavimų, nei plaukų ar akių spalvos. Anaiptol, neseniai patikrinau, kokia yra žodžio ,,gražus“ reikšmė ir radau šiuos žodžius: mielas, geras, doras, teisingas, mandagus, malonus, smagus, džiuginantis, tyras.
Tada supranti, ar grožis apie žmogaus išorę?
Kai buvau 21-erių pirmą kartą išgirdau tokį komplimentą: esi labai graži moteris. Ir jautėsi, kad žmogus kalbėjo ne tik apie mano išvaizdą. Anksčiau girdėdavau, kad gražiai atrodau, graži suknelė, gražūs auskarai, bet tai ne apie mane. Kiekvienas žurnalo viršelis, reklama ar filmas taip pat nėra apie mane. Netgi tai, ką matau kasdien veidrodyje, taip pat nėra pilnai apie mane, nes kur kas daugiau slepiasi viduje. Ir dabar, kai aš pasvarstau, ar aš graži, visad pagalvoju, ar aš gera, dosni, teisinga, maloni kitiems, o ne ar tikčiau pasipuikuoti ant žurnalo viršelio. Ir tai labai išlaisvina.
Jonė Rimavičiūtė